LT EN RU
Atgal
Švęsti reikia gyvenimą. Geriausia – dabar!

Kalėdos. Šie metai buvo visai kitokie. Kur laukėme, ten neatėjo. Kur nieko nebuvo, užgriuvo su kaupu. Šliaužiojo nuliūdusi visa Lietuva po miškus. Sausringuose pušynuose galėjai rasti tik tokį pat nusiminusį grybautoją su tokiu pat, kaip ir tavo, tuščiu krepšiu. Ir kai visi nusispjovėme ir niekuo nebetikėdami grįžome namo – atėjo stebuklai! Iki lapkričio vidurio grybai juokino netikėtus miško lankytojus. Prieš metus šiuo laiku lipdėm sniego senius, šiais metais pražydo žibutės. Žieminės padangos baigė pavirsti vasarinėmis, nes sniego vis nesimatė. Viskas lyg ir kitaip. Bet pagrindiniai, esminiai įvykiai lieka tie patys.

Po advento sėsim prie Kūčių stalo. Bandysim suvalgyti mažiau nei pernai. Nubusime ir griūdami lėksime prie kalėdinės eglutės žiūrėti dovanų. Nors jau davėm sau žodį, kad kuo mažiau namuose atsirastų nereikalingų daiktų. Ir vėl – tikėjimas. Kad dabar tai jau tikrai tikrai. Ir bėgiot, ir nebevalgyt, ir taupyt, ir mylėt, ir nebemeluot, ir džiaugtis pradėsime. Kaip niekada niekada to nedarėme. Nes kada gi, jei ne dabar?

Kad tik Dievas leistų nesirgti. Kad tik nieko neskaudėtų. Kad tik būtų darbo, nes duonos vis dar reikia kasdienės. Kad tik močiutė nenumirtų ir pamatytų proanūkius. Kad sugrįžtų kažkur išgaravusi pagarba ir meilė savo nebemylimam mylimajam. Kad vaikai suprastų, jog mes – tėvai – ne priešai ir be mūsų oi kaip jiems būtų ne kažkaip. Kad nors kartą per metus, nors trumpam – po palme, ir kad saulė tiesiai į veidą šviestų. O jeigu ką gaudai – kad kibtų. O jei šaudai, tai kad ir pataikytum. Nes kaip yra liūdna, kai neturi ką švęsti.

O švęsti reikia gyvenimą. Bet kada. Svarbu, kad turėtum su kuo. O per šventes jie sugrįžta. Tie, kuriuos labai myli. Tie, kurie sėdi prie stalo ir žiūri į akis. Ir tie, kurie plevena virš jūsų galvų, būdami angelais sargais. Pabūkit visi laimingi. Nes tai daryti taip paprasta. Su šventėmis!

Kelio moteris Stefutė