LT EN RU
Atgal
Kelių verslas skandinaviškai: milijonui eurų apimčių – penki žmonės (tęsinys)

Pasakoja Darijus Zupka, „PK Road“ projektų vadovas

„Įvyko tai, ko niekada neplanavau“

Kai Lietuvoje buvo baigtas projektas „Rail Baltica“, taip susiklostė, kad rimtų projektų nebeturėjau. Darbavausi AB „Panevėžio keliai“ Gamybiniame techniniame skyriuje ir padėjau kolegoms skaičiuoti sąmatas būsimiems konkursams. Kaip tik tuomet kūrėsi mūsų įmonė Švedijoje, o projektų direktorius Audrius Butkūnas pasiūlė man prisidėti prie naujos komandos. Iškart pagalvojau apie galimybę ten vykti kartu su visa šeima. Grįžęs namo naujieną pranešiau žmonai. Atvirai pasakius, buvau įsitikinęs, kad ji šiam sumanymui tikrai nepritars. Juk žmona kaip tik buvo motinystės atostogose, turėjome mažą vaiką, o apie gyvenimą užsienyje niekada ir negalvojome. Tačiau klydau. Ji šią mintį „palaimino“. Mąstėme taip: jeigu kažkas nepasiseks, grįšim, o jei seksis, žiūrėk, ir liksim. Apsisprendėme ir 2016-ųjų gegužę išvykome. Štai dveji metai kaip esame čia.

Sunki pradžia

Tik atvykę pradėjome dirbti kaip subrangovai, patys projektų neadministravome. Pirmajame objekte su mano vadovaujama darbuotojų komanda diegėme apsaugos priemones prie geležinkelio, projektą baigėme 2017 metų pavasarį. Vėliau buvo nuspręsta konkursuose dalyvauti jau kaip generaliniam rangovui. Laimėjome projektą, jame dirbu ir iki šiol. Jis tikrai ne iš lengvųjų. Kodėl? Todėl, kad iš pat pradžių nebuvo pakankamai resursų, personalo, o visa dokumentacija juk švedų kalba. Negana to, visi susitikimai su užsakovu čia vyksta irgi tik švedų kalba. Situacija nelengva buvo ir todėl, kad patys santykiai su užsakovu buvo gana įtempti. Gal dėl nepasitikėjimo mumis, kaip nauja įmone, sulaukėme per daug nepagrįstos kontrolės.

Vertinant pagal sutarties sumą, šis projektas nėra pats didžiausias, bet sudėtinga tai, kad pakankamai mažoje teritorijoje, dviejų kilometrų ruože, reikia atlikti labai daug specifinių darbų. Tai ne tik kelio darbai, bet ir vandentiekio, geriamojo vandens, nuotekų, apšvietimo tinklų sutvarkymas, triukšmo slopinimo sienučių įrengimas. Didžiausia problema buvo ta, kad visi esami inžineriniai tinklai nebuvo iškeliami, taigi visus darbus turėjome atlikti jiems funkcionuojant. Visa tai turėjo didelės įtakos darbų atlikimo spartai. Be to, buvo darbų, kurių mūsų komanda apskritai iki tol net nebuvo dariusi, tai iš pradžių kėlė tam tikrą stresą. Tačiau įmonei pasamdžius darbų vadovą švedą, viskas pamažu stojo į savo vietas.

Turėti praktinių žinių iš Lietuvos neužtenka

Švedijoje užsakovas neatlieka techninės priežiūros funkcijų. Viskas palikta rangovo atsakomybei. Rangovas pats atlieka savikontrolę. Ar tai yra gerai? Kaip pažiūrėsi. Kai atliekami darbai komandai nėra jokia naujiena, tada tas techninės priežiūros nebuvimas yra privalumas, nebūna jokių nereikalingų pauzių. Tačiau kita vertus, užsakovas net ir praėjus pusmečiui po darbų baigimo gali pareikšti pretenziją, jeigu jam kyla įtarimas dėl darbų kokybės. Jis bet kada gali atlikti patikrą. Tai ugdo supratimą, kad nieko negali daryti neapgalvojęs, nepatikrinęs ir neįsitikinęs. Viskas paliekama rangovo savikontrolei. Visos sistemos mes dar neperpratome ir daug darbų Švedijoje apskritai atlikome pirmą kartą savo praktikoje. Kartais mes galime padaryti klaidą vien iš nežinojimo ir nesupratimo. Aiškėja, kad Lietuvoje įgytų praktinių žinių turėti čia neužtenka.

„Mokykla“ lietuvių darbininkams

Mūsų darbuotojai čia išmoksta savarankiškumo. Nors pats daug praktikos čia dar neturiu, pastebiu skirtumus tarp lietuvių ir švedų darbininkų. Švedijoje kelio darbininkas geba skaityti brėžinius ir suformavus darbo užduotį, jei neiškyla nesklandumų, pats ją atlieka iki galo. Lietuvoje, kiek pamenu, visus darbus organizuoja, brėžinius skaito darbų vadovas. Iš kelio darbininko niekas daugiau ir nereikalauja.

Ar tai gerai, ar blogai? Nenorėčiau vertinti. Gal situacija pasikeitusi. Švedijoje visoms naujovėms perprasti reikia laiko. Mūsiškiams neišvengiamai reikia prisitaikyti. Keletas darbuotojų, dirbančių objekte, nekalba angliškai. Tai problema, juk negali jų palikti dirbti savarankiškai su darbų vadovu arba mechanizatoriais, kalbančiais švediškai arba angliškai. Iškart reikia papildomų resursų, vertėjo, kuris padėtų komunikuoti. Tačiau situacija po truputį taisosi, lietuviai bent minimaliai ima bendrauti švediškai, tad ryšys gerėja. Norint iš tiesų efektyviai čia dirbti ir įsitvirtinti, švedų kalbą vis tiek reikės išmokti. Juk nori nenori reikia skaityti brėžinius, rašyti ataskaitas, pildyti darbų vykdymo žurnalą. Darbininkams teikiama bendra informacija, komunikavimas su komanda – viskas užsienio kalba.

Nesitvardantiems gali pasiūlyti atostogas

Pastebėjau, kad švedų mentalitetas visai kitoks. Jie nestresuoja. Jų filosofija paprasta: tai, ką darai objekte, – tik darbas, o ne gyvenimas. Jeigu tu nerviniesi ar kalbi pakeltu tonu, negali dirbti, nes nesusitvarkai su užduotimi arba tiesiog tų užduočių turi per daug. Per dvejus metus Švedijoje nei darbe, nei bet kur kitur nesu girdėjęs pakelto balso ar matęs nervinio vietinio gyventojo protrūkio. Jei pradėsi kumščiu daužyti į stalą ir pakeltu tonu kažko reikalauti, greičiausiai tau bus pasiūlyta išeiti atostogų, nes žmogus nebesusitvarko su savo nervais. Jei darbų vadovas pradėtų šaukti ant darbininko, tas paprasčiausiai trenktų durimis ir išeitų.

Iš švedų ir pats gaudavau pastabų. Jei darbai nevykdavo taip, kaip suplanuota, ar kažkas nepavykdavo, tai priimdavau asmeniškai, nervindavausi. Pasirodo, jiems tai nesuprantama. Jei kažkas stringa, švedai niekada asmeniškai nekaltins ar tuo labiau nežemins žmogaus. „Tai tik darbas“, – tokį jų požiūrį reikėjo išmokti priimti, nes iš pradžių atrodė, kad daug kas jiems tiesiog nėra svarbu. Tai nereiškia, kad jiems nerūpi. Jie tiesiog mano, kad žmogus, apimtas streso, dirba neefektyviai, reikia imtis kažkokių priemonių, stengiantis tai likviduoti.

Atvykėliai turi nusiteikti pokyčiams

Dauguma iš tų, kas čia atvyko dirbti 2016 metais, pasiliko. Atvykėliams pritapti nėra lengva. Kaip ir minėjau, norintiesiems čia įsitvirtinti visų pirma reikės išmokti kalbą. Be to, žmogus turi būti imlus, turi norėti dirbti ir suprasti, kad čia atvykus reikės įdėti daug darbo. Jokia paslaptis, Švedijoje iš tiesų galima uždirbti daugiau. Bet jei kas nors įsivaizduoja, kad čia atvažiavus dirbs lygiai tą patį, ką ir Lietuvoje, o uždirbs daugiau, nusivils. Kodėl? Reikės ne tik dirbti, bet ir perprasti kitokią darbo specifiką, darbo kultūrą. Santykiai tarp žmonių darbo aikštelėje Švedijoje yra visai kitokie. Nesistengiantys perprasti naujos darbo specifikos čia tikrai ilgai neužsibus. Manau, kad mūsų įmonė turi visas galimybes čia įsitvirtinti. Ji šiuo metu nėra didelė. Mišri  lietuvių ir švedų komanda vienu metu dirba su trim projektais. Tikslai ir norai tikrai yra dideli. Manyčiau, galime sėkmingai konkuruoti pietinėje šalies dalyje.

Ar reikės krautis lagaminus?

Aš pats asmeniškai didelio skirtumo tarp buvimo čia ir gimtinėje nepajutau. Kaip ir Lietuvoje, taip ir čia, mano darbo diena prasideda anksti, o baigiasi vakare. Socialinės atskirties abu su žmona nejaučiame, su aplinkiniais puikiai susikalbame anglų kalba. Be abejo, ilgesys Lietuvai ir ten likusiems artimiesiems aplanko. Ypač po sunkesnės darbo dienos retkarčiais pamąstai, ar tikrai gerai nusprendei. Tačiau tos emocijos nuslūgsta ir toliau judi į priekį.

 

Bus daugiau...

Laikraštis „Kelio žmonės“ Nr. 34