LT EN RU
Atgal
Naujųjų metų sutikimą gali sugadinti ir paršelio uodega

Lyg stebuklo nuo pat vasaros atostogų laukdavau Naujųjų metų. Karnavalas. Nieks dabar nebevartoja šio žodžio. O man jis skambėdavo tarsi didžiausias burtažodis. Kai galėdavai tapti bet kuo ir suspindėti savo ypatingumu. Kai iš darbo paknopstom atlėkusi mama pažiūrėti mano karnavalinio pasirodymo vietoj dukters scenoje pamatydavo tikrą siaubūną – jūrų piratą. Vaidinantį puikiai ir įspūdingai, bet... kažkodėl su nerealiai plačiomis kelnėmis, kurios taip stipriai priminė kambario užuolaidas. Na, taip stipriai, taip stipriai... Ir niekaip tada nesupratau, ko čia taip reikėjo stipriai pykti, nes viena užuolaida juk liko kabėti?

Naujieji metai ateidavo visada vienodi. Tiesiog nauji metai, ir tiek. Tie buvo seni, o va šitie dabar – nauji. Ir viskas būdavo aišku. Tai, kas buvo pernai ir kas bus šiemet. Tačiau nuo kažkada viskas pasikeitė. Tikslios datos neatsimenu. Ir gal nenoriu. Kai kiekvieni metai pasidarė kažkieno. Net ne kažkieno, o gyvulių. Tiesiog atrodo, kad mes gyvuliams padedam sutikti Naujuosius metus. Esame lyg ir gyvulių ūkio palydovai. Tai gerai, jei tas gyvūnas mums pažįstamas. O jei jis drakonas?

Kas matė gyvą drakoną? Na, tokį tikrai gyvą? Ne per laidą „Farai“ ar „TV pagalba“, o tokį realų, skraidantį danguje? Na, ko gero, niekas.

Ir kvailiojam su tais metais – kaip su mūsų atsukiojamu laiku. Niekaip neatsimenam, į kurią pusę pasukti ir su kokiais gyvuliukais šiemet reikės draugauti.

Nenorim tų svetimų tradicijų, bet vis tiek pasiduodam viešam kvailiojimui. Ir gaila darosi per Naujųjų sutikimą solidaus vyro, sėdinčio prie stalo su nuleista ant rožinio kaklaraiščio lūpa, nes žmona, jį rišdama, įrodinėjo, kad jis bus laimingas, pasitikdamas Naujus metus su paršelio spalvos detalėmis. Ir ji nepastebi, kad ta rožinė dėmė po kaklu jį daro nelaimingą, nes primena, kad jis didelis paršas ir jau laikas mesti svorį.

Gal pasitikim Naujuosius paprastai? Be apgaulių ir cirkų? Be riestų uodegų, prisiūtų netinkamoj vietoj, dėl ko visą vakarą neįmanoma atsisėsti? Be idiotiškų šnipų ant savo dailių nosyčių, dėl ko taip sudėtinga darosi normaliai išgert?

Gal pabūkim vieną kartą laimingi be nereikalingų priedų, už kurių slepiamės bėgdami nuo tiesos? Kad nepasitikim savimi, jog patys galime sukurti savo laimę? Įsileiskim į save naujus metus su naujais vėjais ir viltim. Kaip paprasti žmonės, kurie trokšta paprastos laimės.

Kelio moteris Stefutė