LT EN RU
Atgal
Mamos batai niekuomet nespaudžia…

Po kiemą vaikšto maža mergaitė su ryškiai per dideliais aukštakulniais. Beveik parvirtusi į priekį šliaužia tolyn nuo namų. Kaimynė, pamačiusi tokį vaizdą, juokiasi ir klausia mergaitės, ar nespaudžia batai. Mergytė susiraukusi atšauna, kad batai spausti negali, nes jie yra mamos. O mamos niekas nespaudžia. Nei batai, nei rankinukai, nei suknelės, nei lūpdažiai. Kas yra mamos, viskas yra gerai. Nes mama yra tobula. Kaip saulė. Be kurios sunku gyventi. Be kurios papūtimo į nudaužtą kelią skausmas yra dvigubai didesnis. Kuri žino atsakymus į visus klausimus. Kurios vardas perspėjime „Bus viskas mamai pasakyta“, skamba kaip paskutinis nuosprendis. Kai didžiausia svajonė – užaugti ir būti tokiai laimingai ir gražiai kaip ji.

O po to ateina draugės. Protingesnės, gražesnės ir jaunesnės už mamą. Kurios viską žino. Kur linksmybės, kuo rengtis ir kaip elgtis. Ir mamos patarimai tokie senamadiški ir juokingi. Kaip ji pasensta jūsų akyse per trumpą laiką ir pradedat jos gėdytis. Išsigandusios, ligotos, nebemadingos, pasenusios moteriškės, kuri kalba prieštvanines kalbas.

Ir duok Dieve jums sulaukti kartu su mama to laikotarpio, kai suprasite, kaip buvote neteisios. Kokios tuščios draugių kalbos buvo, koks kvailas buvimas šalia jų apie nieką. Ir kokia stipri ir skambanti mamos meilė, net visiškoje tyloje.

Kuo greičiau tai suprasit, tuo daugiau laimės turėsit šitoj žemėj.

Pareikit pas mamą. Bet kada. Nes ji jau akis pražiūrėjo jūsų belaukdama.

Kelio moteris Stefutė