LT EN RU
Atgal
Keliuose prasidėjo judėjimas – zuikiai ruošiasi Velykoms!

Lyg kažkas įsirėžęs, ilgai neleisdamas žiemai išeiti, o pavasariui ateiti, tiesiog piktybiškai laikė uždaręs duris. O mes juk taip laukiam! Laukiam to atgimimo. Juk jeigu supranti, kad viskas, kas sena ir netobula, nepasikeis, tai reiškia, jog viską reikia išmesti lauk ir laukti atsinaujinimo. Atgimti iš naujo, pradėti nuo pradžios, iš vidaus. Lyg nieko nebuvo. Nei klaidų, nei bėdų. Puikus startas ir baltas popieriaus lapas.

Važiuojant naktį matai, kiek daug zuikių puldinėja visomis kryptimis. Ir supranti, kad ne veltui keliuose prasidėjo toks judėjimas. Zuikiai ruošiasi Velykoms! Laksto pas Velykę informuodami, kiek reikės kiaušinių. Kad velykinis periodas būtų pilnas džiaugsmo! Žinoma, kartais keliuose pasitaiko ir dvikojų, pavargusių zuikių, bet tų tai gailėtis nereikia! Tie „zuikinai“ kartais net nežino, kur ir kada bus Velykos! O Velykos juk vietos neturi. Velykos būna širdyje.

Ir kur tu bebūtum, net visai Velykoms netinkamoj vietoj, visada savo vidų papuošk šventei. Nusiramink. Pasidžiauk, kiek tau likimas visko daug atseikėjo. Padėkok tiems žmonėms, kurių sėdėjimas šalia tavęs prie Velykų stalo suteikia džiugesio. Ir suprask, kad minutės vertė prie velykinio stalo atstoja kokį pusmetį poilsio Šventosios kurorte. Na, gal ne prabangiausiame viešbutyje, o kad ir įžymiuosiuose nameliuose ant vištos kojelės, esančiuose prie pat jūros.

Velykos ateina į mūsų namus kaip priminimas. Priminimas, kad reikia džiaugtis tuo, kas mums skirta. Kad reikia kuo dažniau savo vaikais didžiuotis – ir būtinai garsiai. Ir ne kaimynams, o vaikams tai sakant į akis. O glostant savo pražilusio vyro galvą – sakyti, kad visą gyvenimą svajojot apie blondiną. Kad žnybtelėję savo žmonai į pariebėjusį šoną nuramintumėt ir pasakytumėt, jog ji – pati skaniausia pasaulyje ir jūs jos niekam neatiduotumėt. Nes Velykos – mūsų rankose. Ir nepamirškit: Velykos – tai ne tai, kas ant mūsų stalo, o tai, kas mūsų širdyse.