LT EN RU
Atgal
Kelio moteris Stefutė: "Tėtis – tas žmogus, kuriam nieko nėra neįmanomo"

Kad tėtis yra kažkas tokio, aš supratau vaikystėje, kai būdama visai maža sulaukiau jo su ananasu rankoje. Nesupratau, kas tai, bet iš mamos reakcijos suvokiau: atrodo, tėtis, mums nežinant, buvo nuskridęs į Mėnulį. Mama klestelėjo ant kapa uždengtos sofos, ant kurios paprastomis dienomis nebuvo galima sėdėti, ir iššvokštė:

– Iš kur gavai?..
Tėtis nusišypsojo ir pasakė frazę, kurią vėliau daug kur girdėdavau, bet ji niekad neskambėjo taip stipriai, kaip tada:
– Kai labai nori, tai gauni.
O buvo tie laikai, kad kiek ir ko benorėtum, gaudavai ne visada. Aš supratau situacijos svarbumą iš mamos veido. Ir valgiau tai kaip didžiausią stebuklą. Ir nesvarbu, kad tas vaisius išgraužė mano vaikiškų lūpų kampelius iki beprotiško skausmo – negalėjau net susičiaupt.
Supratau, kad man tėtis gavo tai, ko nėra šioje žemėje ir būti negali. Lygiai taip pat, kaip jis, paprastas darbininkas, gaudavo klaikiai neskanaus mineralinio vandens „Boržomi“, nes jį man išrašė kaip vaistą. Iš kur jis visa tai gaudavo, aš nežinau. Ir dabar nesako. O gal nebeatsimena? Tik nesureikšmina to įvykio:
– Reikėjo vaikui, tai ir ieškojau. Kaip dėl vaiko neieškosi?
Ir šiandien, nors kiti laikai, aš suvokiu, kad tėtis yra tas žmogus, kuriam nieko nėra neįmanomo, jei to reikia jo vaikui. Tiesiog gyventi tam, kad matytum savo vaiko laimingas akis. Nes tokia ta tėčio paskirtis – paprastai, iš širdies ir iki dugno.

Kelio moteris Stefutė