LT EN RU
Atgal
Kelio moteris Stefutė: "Esame verti karūnos, kaip ir kiekvienas Žemėje gyvenantis lietuvis"

Kai susitikau kieme kaimyną, tas nuo karščio buvo panašus į karpį, penkta para išmestą į krantą. Žiūrėjo pavargusiom akim į mane ir žiopčiodamas tarė kažkokius žodžius, bet aš jų negirdėjau. Pavargau žiūrėti į klapsančias be garso lūpas ir neištvėriau:

– Kas atsitiko?

– Mindė...

– Kas ką mindė?

– Aš Mindė...

– Aaaa... Mindė... Kiek atsimenu, mama tave šaukdavo Mindaugėliu. Bet va... Pasenai, nuplikai, nusigė... pavargai. Ir patapai Minde. Ar tu nori, kad patikslinčiau, koks tavo vardas?

– Neee...

– Kas ne?

– Žinau, kad aš Mindė ir tuoj bus mano šventė.

– Kokia? Gal galų gale apsiženysi ar... nustosi gert?

– Neee... Bus mano Mindauginės... Duok du eurus.

Va čia aš ir sprogau. Visas kiemas skambėjo nuo mano pasiūlymų jam eiti ten, kur kelio galo nesimato. Apie jo vargšę motiną, kuriai už jį skauda širdį. Apie jo gražų vardą, kurio nė pirmos raidės jis nevertas. Nors ta raide prasideda patys gražiausi pasaulyje žodžiai – mintis, mama, meilė. Beveik tekinas nuo manęs tolo Mindė, visam pasauliui sudžiūvusia burna burbuliuodamas, kokia aš ragana.

O aš ėjau namo gal mažiau pikta (nes išsirėkiau), bet daugiau liūdna.

Liūdna, kad tokią gražią šventę gali pasisavinti bet koks „balamutas“, kuriam tėvai davė vardą Mindaugas. Kad visur skamba kvietimai švęsti Mindaugines.

O juk iš tikrųjų tai yra valstybės šventė. O kas yra valstybė? Tai žmonės. Ne seimai, prezidentūros, parlamentai. Tai mes visi. Tai mūsų visų šventė. Visų lietuvių, kur mes bebūtume: Australijoje, Anglijoje, Airijoje ar Amerikoje. Tik dabar pagalvojau, kad mūsų daugiausia šalyse, kurių pavadinimas prasideda pirma abėcėlės raide.

Todėl aš norėčiau švęsti savo valstybę ir jos vienybę kasdien. Su savo šeima. Su savo draugais. Net su savo negeriančiais kaimynais, kokie jų vardai bebūtų.

Net tiksliai ir nebepamenu – gavo tą karūną Mindaugas, ar ne? Ar ji pasimetė kelyje? Visai nesvarbu. Svarbiausia – širdyje jaučiu didžiulį pasididžiavimą, kad esu tokios didelius vargus iškentusios šalies dalis. Ir švęsiu aš ne „balamuto“ vardadienį, o savo šalies stiprybės šventę. Ir iškelsiu savyje aš aukštai karūną, nes esu to verta. Kaip ir kiekvienas Žemėje gyvenantis lietuvis.

Kelio moteris Stefutė