LT EN RU
Atgal
Kelio moteris Stefutė apie perskaičiuotą Petro algą

Ir atidunda Naujieji metai. Ir atneša daug dovanų ir įdomybių. Į kiekvieną šeimą, kurioje visi nuoširdžiai dirba, kad tik viskas būtų gerai. Aldona vyrui visą laiką burbuliavo, kad tas mažai uždirba. Ir, jei atvirai, tai naudos iš jo – kaip iš senmergės pažadų kiekvienais metais ištekėti. Ir grįžo vieną dieną Petras namo tartum Jurijus Gagarinas, ką tik nusileidęs iš Mėnulio. Ir trenkė algos lapelį ant stalo taip, kad net grindys sudunksėjo:

– Pažiūrėk, moterie, su kuo tu gyveni? Dar man paburbuliuosi, kad aš mažai uždirbu, tai žinok – yra tokių, kurios dieną naktį man duris atidarys. Nes šitiek net Norvegijoj neuždirbsi!

– Kas čia tau dabar tuos papildomus šimtus davė?

– Daiva iš buhalterijos.

Aldona įmerkė akis į naujienų laišką su Petro po mokečių reformos perskaičiuotu atlyginimu. Beveik nosim badė kiekvieną raidę, bandydama suprast, kur čia šuo pakastas. Jei apskritai tas šuo buvo. Vyriukas, matydamas savo pergalės vaisius, atsainiai mestelėjo:

– Aš tuo tarpu einu į garažą. Paremontuosiu... Tfu! Nieko aš ten neremontuosiu! Sakau atvirai gal pirmą kartą – su vyrais atšvęsiu atlyginimo pakėlimą! Kaip žmogus. Ir nedrįsk burbuliuoti, nes proga yra neeilinė.

Tačiau jam niekas neprieštaravo, nes Aldutė jau penktą kartą akimis skenavo informaciją ir niekaip nesuprato, kodėl pakėlė vyrui atlyginimą. Už kokius nuopelnus, pasikeitus darbo sutarčiai, jis gaus tuos papildomus šimtus? Net perskaitytas šeštas kartas ir virėjos diplomas nepadėjo suprasti. Todėl, net nenusijuosusi prijuostės, ji užgriuvo kaimynę Zitą, kuri tiek metų dirbo buhaltere, kad ir dabar naktimis skaičiuodavo žvaigždes.

Prie garažų stovėjo Petras. Visas raudonas, atsipalaidavęs ir laimingas. Rankomis plevėsuodamas rodė, kokio didumo valtį ir kokio ilgumo meškerę jis nusipirks už papildomus pinigus. Draugai „garažiniai“, gyvenantys iš pašalpų, į jį žiūrėjo taip, lyg į žemę nusileido mesijas ir dabar jiems parodys tiesos kelią. Staiga iš toli pasigirdo dundesys, rėkimas. Petras net susigūžė, nes puikiai pažinojo tą vibruojantį falcetą. Link jų strimgalviais artėjo Aldona, jos nebebuvo galima pažinti. Furija, kuri kažkodėl kairiąją koją buvo įbrukusi į nuklaipytą Petro dešinįjį batą. Pripuolusi prie Petro, ji pradėjo talžyti jam nosį su suglamžytu popierėliu:

– Kas tau pasakė, kad algą padidino?!! A?! Kas? Ar tu supranti, kad tavo algą bruto perskaičiuos.

– Kas ir kokį tą mano „brudą“ perskaičiuos?

– Kas? Valstybė! Ir Daiva iš buhalterijos, asilo tu galva! Atlyginimas didėja tik popieriuje, o gausi tą patį, ką gavai. Na, nebent keliai eurais daugiau, jeigu nebūsi slunkius ir pirmas nueisi naujos sutarties pasirašyti.

– Tai koks čia didėjimas, jeigu gausiu tą patį?

– Man kaimynė Zita viską išaiškino. Anksčiau už tave, durnelį, mokesčius mokėjo darbdavys, o dabar mokėsi beveik pats. Tai yra, tavo mokesčius už Tave suskaičiuos ir sumokės ta pati Daiva iš buhalterijos, bet visus juos matysi algos lapelyje. Todėl bruto ir didesnis.

Aldonai nuklibinkščiavus namų link, Petras atsisuko į draugus:

– Ir senoji valtis dar visais nebloga, o štai naują meškerę būtinai pasidovanosiu mokesčių reformos proga.  

Kelio moteris Stefutė