LT EN RU
Atgal
Apie nematomą fėją, vardu Mama

Visus metus kažkaip savaime ant stalo „atsiduria“ pietūs, švarūs drabužiai pakimba spintose, batai nusiblizgina savaime per naktį. Ir nereikia rankas sudėjus ir užvertus galvą į dangų to prašyti. Tai atsiranda iš kažkokio kito stebuklingo pasaulio, kuriame gyvena gerosios fėjos. Fėjos, kurios turi tą patį vardą. Jų išvaizda ir amžius skiriasi, bet vardas tas pats – Mama. Ji kaip oras – nematoma. Kartais tereikia tik pagalvoti, ir įvyksta stebuklas savaime. Tavo svajonės jai tampa jos gyvenimo tikslu.

Dažniausiai net neįtarsi, kad ji – fėja. Nes iš išvaizdos ji panaši į paprasčiausią moterį. Pavargusią, nuleidusią rankas ir žiūrinčią į vieną tašką. Nes tuo metu ji galvoja, kaip ji galėtų padaryti tai, kas yra neįmanoma. Kaip ji įveiktų kalnus ir iškentėtų visus pasaulio skausmus, kad tik jos vaikui neskaudėtų nubrozdintas kelis.

Kad kas nors galėtų apskaičiuoti mamos rūpesčio gylį, kai ji mojuoja iš namų išvykstančiam vaikui! Kad kas nors įvertintų kiekvienos laukimo minutės kainą, belaukiant iš toli atvykstančio savo vaiko.

Ir už visą tai ji gauna Motinos dienos proga gėlytę ir ant vaiko šypsenos „padėtą“ ačiū. Ir nukaista fėjos skruostai. Susigėsta  nuo tokios dovanos, nes jai atrodo, kad nieko čia kaip ir nepadarė.

Jai reikia tiek nedaug. Tik kad ją pastebėtų ir jos nematomas kiekvienas darbas būtų paglostytas jūsų šypsena. Vertinkit tuos stebuklus, kurie yra šalia. Mylėkite ir gerbkite savo fėjas, kurios jums padovanojo patį didžiausią stebuklą, kurio vardas – Gyvenimas.

Kelio moteris Stefutė